Kristaus kančios pasakojime pro mūsų akis praslenka vienas už kitą šiurpesni vaizdai: Jėzaus agonija Alyvų kalne, Judo išdavystė, Viešpaties pasmerkimas ir jo kelionė su kryžiumi į Golgotą. Giliai sukrėsti klausomės prie kryžiaus prikalto Jėzaus žodžių: nuo pirmojo „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ iki paskutiniojo – „Atlikta“. Suvokiame, jog čia vyksta kažkas nepaprasto, kas asmeniškai paliečia kiekvieną žmogų, ir nė vienas negalime praeiti pro šalį abejingas, nes visi esame paliesti nuodėmės ir už kiekvieną liejosi Viešpaties kraujas.
Niekas taip neatskleidžia Dievo meilės žmogui, kaip Kristaus kančios istorija. Šioje istorijoje didžiausio mūsų dėmesio yra vertas pasakojimas apie mus mylintį ir kenčiantį Kristų, tačiau ne mažiau reikšminga žmonių elgesys begalinės Dievo meilės akivaizdoje.
Judas išduoda savo Mokytoją, – šitokiu būdu žmogus atsilygina Dievui už jo meilę. Sunku atspėti, kas dėjosi šio nelaimingo Jėzaus mokinio širdyje, kai jis ryžosi didelei niekšystei. Trisdešimt sidabrinių – tai simbolis kiekvienos nuodėmės, kai mes Kristų iškeičiame į kažkokią niekingą naudą ar malonumą.
Uolusis Petras išsigina savo Mokytojo. Savisaugos instinktas buvo stipresnis už dar netobulą meilę, plazdėjusią žvejo širdyje ir kančios akivaizdoje bailiai pasitraukusią į šalį. Šitaip atsitinka visuomet, kai žmogus, jausdamas realios kančios pavojų, suabejoja, ar verta stovėti tiesos ir teisingumo pusėje. Kūniškoji prigimtis visuomet lenkia žmogų rinktis saugesnę pusę, kurioje nėra kančios, tačiau žmogaus didybė slypi kitokiame pasirinkime. Geriausi Jėzaus mokiniai rinkdavosi Kristų, nors tai pareikalaudavo ir jo kryžiaus dalies.
Kristaus kančios istorijoje, atrodo, labiausiai apgailėtini yra minioje esantys žmonės. Kaip klaikiai iš jų lūpų aidi šauksmas: „Ant kryžiaus jį!“ Jie reikalauja nukryžiuoti patį didžiausią žmonijos geradarį. Jeigu šis nemąstančios, tik instinktais gyvenančios žmonių minios vaizdas paskatintų mus bėgti tolyn nuo tų, kuriems nerūpi tiesa ir teisingumas, ir kurie už lėkštę lęšienės, kaip tas Senojo Testamento Ezavas, yra pasirengę iškeisti savo pirmagimystės palikimą – laisvę ir Tėvynę, tuomet ne veltui būtume skaitę ar girdėję Kristaus kančios istoriją.
Marija yra pati brangiausia žmonijos atstovė, kuri garbingai išlaikė egzaminą. Ji nepabėgo nuo kenčiančio Sūnaus. Jai net tokia mintis neatėjo. Atrodo, kitaip nė negalėjo būti, – juk ji yra motina ir moka nesavanaudiškai mylėti. Ar nepanašios mūsų motinos, pakeliančios didžiausius išbandymus dėl savo vaikų, nors šitie ne visada būna panašūs į Jėzų Kristų.
Žmogus dvasiškai yra gražiausias, kai stovi savo idealų aukštumoje, nors aplinkui rėkia pikta minia, dreba žemė ir aptemsta saulė. Marija tokia buvo ir tokia liko amžiams, kad mes, silpni žmonės, abejonių, sunkumų ir kančios metu galėtume žvelgti ne tik į Jėzų, bet ir į Mariją – mūsų atstovę po Kristaus kryžiumi.
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
